Liepaitės apie „Liepaites"

AKCIJOS „UŽRAŠYK GRAŽIAUSIAS MINTIS APIE „LIEPAITES” NUGALĖTOJOS 

Milda Mačiulaitytė 6 kl., Jaunių choras, 2011 m. 

Dar nenutilo fleitų skambesys Ir nenustojo groti smuikai. Dar girdisi   mergaičių kuždesys Ir švyti natos   parašytos smulkiai.

Daina, skambėsianti ilgai „Liepaičių“   nuostabiais balsais, Švelniai   paglosto mano širdį, Lyg apkabina   ir sušildo...

              

Gabrielė Snieganaitė 11 kl., Merginų choras, 2011 m. 

Kiekvieną šlapią ir vėjuotą rudenį Liepaitės manyje pasėja po grūdą meilės muzikai, gyvenimui ir džiaugsmui.
Taip kalasi daigai.

Štai taip ir gyvenu – dainuojančia širdim, su spindesiu akyse.

 Dominyka Rizgelytė 12 kl., Merginų choras, prof. linkmės muz. ugdymo modulis, 2011 m.

 Liepaitės – žodis, pilnas begalės jausmų, išgyvenimų ir potyrių. Tai gyvenimo būdas, sielos dalis, kuri prisiliečia prie dainuojančio žmogaus svajonių bei troškimų. niekada negalvojau, kad tai taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi. Meno kūrimas, dvasinis tobulėjimas padėjo ir tebepadeda man bręsti iš vidaus. Taip norisi, kad tai, ką gaunu iš Liepaičių, gautų ir daugelis kitų: rūpestį, meilę, atsidavimą, pagalbą ir paguodą. Liepaitės man – šiltas vėjas pavasario vakare, kartais skaudus, bet visada gaivinantis, lietus vasarvidį, rudens nudažytų lapų spalvos rugsėjo pabaigoje, rūpestingas mamos prisiglaudimas žvarbią žiemos naktį... ir po šių žodžių vis tiek jaučiu, kad iki galo nusakyti, kas man yra Liepaitės, nepavyko...

 

AMU (2011 m.)

• Kaip „Liepaitėse“ smagu!

Kiek čia muzikos garsų!

Skamba Do, skamba Si,

Mes dainuojame visi!

            Aušrytė Palevičiūtė (6 m.) ir mama (AMU, 2011 m.)

 

• Muzika skrenda iš visų instrumentų.

Lidija Smertinaitė (6 m., 2006 m.)

 

• Dainavimas – tai, kada žmonės kalba įvairiu garsu.

Miglė Veličkaitė (I kl., 2006 m.)

 

• Liepaitės dainuos, kol medžiai žaliuos, bus sniegas laukuos – vis tiek jos dainuos.

Žalios liepos žydi sode, jos dainuoja ir pašoka, kvepia jos ir žydi kvapniame labai sode.

Inga Gegužytė (I kl., 2011 m.)

 

• Kai liepaitės uždainuoja, tai visi berniukai ploja,

Kai liepaitės uždainuoja, vieversėliai atkartoja,

Mes – liepaitės, mes – jėga, nugalėsim visada!      

Greta Slivinskaitė (I klasė, 2011 m.)

 

• Liepaitės dainuoja, pušaitės  linguoja. Muzika – tai džiaugsmas ir meilė. 

Ugnė Ūla Žalgutė (I kl., 2011 m.)

 Mes mergaitės, mes liepaitės, skamba mūsų dainos lig palaukės. Ir daina skambi, graži lieka mūs širdy. Aš liepaitė, tu liepaitė – ir dainuoja Lietuva!

     Elena Nedzinskaitė (I kl., 2011 m.)

 

• Dainuoju aš „Liepaičių” chore, ir man patinka čia labai. Aš myliu muziką ir dainą, drauges, koncertus, keliones.

Norėčiau augti su „Liepaitėm” ir tapti liepa aš tvirta, tuomet užtrauksiu linksmą dainą ir širdyje pataps šviesiau.   

Miglė Vainauskaitė (I kl., 2011 m.)

 

• Dainelės reikalingos tam, kad balsas dainuotų taip, kaip reikia visokiais balsais.

Laimutė Bielousova (I kl., 2006 m.)

 

• Liepaitės mes liepiukai,

                      Kaip liepų žiedukai.

                      Dainos negali išmesti iš galvos.

                      Daina, kaip saulė danguje –

                      Be jos man nėra šviesos.

Rozalija Ieva Čapskytė (I kl., 2011 m.)

 

• „Liepaitės” – tai kaip baltai žydinti liepa, kuri išskleidžia vis daugiau ir daugiau giesmių. Visos „Liepaičių” dainos – tai kaip krentančių liepos žiedų aromatas. „Liepaitės” – mano antri namai.

Urtė Bacevičiūtė (II kl., 2011 m.)

 

• Liepaitėse aš jau antrokė, Liepaitėse aš jau dainuoju. Liepaitėse man patinka todėl, kad su draugais dainuoti ten smagu labai. Ir mokytojai ten labai geri.

Jorė Kaktytė (II kl., 2011 m.)

 

• Man muzika reikalinga, kad mano balsas būtų gražus.

„Liepaičių” antrokė (2006 m.)

 

• Smagu būti chore, nes turiu daug draugių, bet didžiausia draugė yra mokytoja.

Vasarė Vėlyvytė (II kl., 2006 m.)

 

• Man muzika reikalinga, nes jeigu aš nedainuočiau, aš nesurasčiau savo mėgstamiausio pomėgio.

„Liepaičių” antrokė (2006 m.)

 

• Dainavimo mokykla „Liepaitės” turi labai gerų ir griežtų mokytojų, bet tai tik į gera. Čia mokytis linksma.

Vilija Sviderskytė (II kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės skleidžia savo gražius žiedus ir iš jų užaugina liepas. Iš mažų daigelių užauga dailios Liepaitės.

Emilija Taletaitė (II kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės – tai didelė liepa, o iš tos liepos žiedų išauga daug liepaičių choro balsų. 

Dorotėja Žiburkutė (II kl., 2011 m.)

 

• Tai Liepaitės, tai Liepaitės,

     Mano, tavo ir visų.

     Aš jas myliu vis labiau,

     Tas Liepaites nuostabias.

           Saulė Lingytė (II kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės – tai labai gražus žodis. Liepaitės – tai medis, turintis daug šakų, kurias atspindi mokytojai, o ant tų šakų – lapeliai, kurie atspindi gražius mergaičių balselius.

Gertrūda Bazytė (II kl., 2011 m.)

 

• „Liepaitės“ – tai nuostabi mokykla, kurioje labai geri mokytojai moko dainuoti, pažinti natas ir groti įvairiais instrumentais smalsius vaikus. Man labai patinka mūsų muzikos mokykla – aš ją lankau su džiaugsmu!!! Ten tiesiog smagu!!!

Aleksandra Gerasimovič (II kl., 2011 m.)

 

• Liepaitėse jaučiuosi jaukiai, kaip savo namuose...  

Muzika man prie širdies, todėl mielai dainuoju...

Jogailė Kripaitė (III kl., 2011 m. )

 

• Dažnai mes manome, kad muzikos mokykla – tikra nuobodybė. Bet tik ne džiazo skyrius. Mes nieko nesudedame į rėmus, viską darome laisvai ir linksmai. Dainuojame dainas, kurios mums patinka ir įtinka mokytojams. O mokytojos bei mokytojai čia tiesiog puikūs – padedantys ir supratingi. Taigi, per pamokas ne tik mokomės, bet ir gerai praleidžiame laiką. Tai puikus pasirinkimas norintiems išmokti muzikuoti ir gerai praleisti laiką.

     Rokas Šabliauskas (III kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės – mūs antri namai,

Čia skamba muzika ir skleidžiasi pirmi garsai,

Čia mokomės dainuoti iš natų,

Dainuojame mes solo ir visi kartu!

                Vaiva Palevičiūtė (IV kl., 2011 m.)

 

• „Liepaitės“ yra nuostabiausia muzikos mokykla, kurioje mokosi begalė talentingų ir gražiai dainuojančių bei grojančių vaikų ir suaugusiųjų. Net patys mažuliukai vaikai „Liepaitėse“ dainuoja ir solfedžiuoja. Ši mokykla iš tikrųjų žavi bei yra nuostabi!! :)

             Aušrinė Sakalauskaitė (IV kl., 2011 m.)

 

• Labai džiaugiuosi, kad gyvuoja „Liepaitės'“. Linkiu, kad ir toliau jos gyvuotų, skleistų šilumą ir gėrį, visiems mylintiems muziką, norintiems dainuoti atvertų duris į muzikos pasaulį. Kad dar toliau „Liepaitės“ dalyvautų ir laimėtų įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kad dainos skambėtų, skambėtų dar ilgai.

Gita Labanauskaitė (V kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės – tai neišsenkanti dainų versmė, paliečianti kiekvienam širdį.

Liepaitės – tai lyg namai tų, kurių sielą traukia muzika...

Liepaitės – tai svajonių išsipildymas mergaičių, kurios gimė po spalvingosios muzikos žvaigžde...

Ieva Patackaitė (V kl., 2011 m.)

 

• Man „Liepaitės“ kaip namai, kuriuose aš augu, gyvenu. Man čia labai patinka. Aš džiaugiuosi, kad lankau šią mokyklą.

Greta Remeikytė (VI kl., 2011 m.)

 

Dar nenutilo fleitų skambesys           Ir nenustojo groti smuikai.            Dar girdisi mergaičių kuždesys            Ir švyti natos parašytos smulkiai.

Daina, skambėsianti ilgai „Liepaičių“ nuostabiais balsais, Švelniai paglosto mano širdį, Lyg apkabina ir sušildo...

            Milda Mačiulaitytė (VI kl., 2011 m.)

 

• Mes dainuojam, solfedžiuojam,

Groti mokam, trimituojam.

Ir keliaujam po pasaulį

Žmonėms paskleidžiame laimę!

Ugnė Juzumaitė (VII kl., 2011 m.)

 

• „Liepaitės“ – antrieji mūsų namai, supantys mus muzikos karuselėje.

Marija Garuolytė (VII kl., 2011 m.)

 

• „Liepaitės“ – mano antrieji namai. Jaukus ir mielas kampelis širdžiai, kuriame galiu būti savimi. „Liepaitės“ – tai muzikos namai. Jie skleidžia šilumą ir gėrį. Tai – lyg gyvenimo būdas.

Gustė Kašėtaitė (VII kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės plepaitės –

Mes plepam kartu,

Keliaujam pasauly dainelių ritmu!

Mums gera važiuojant,

Mums gera klajojant,

Mums gera dainuojant,

Mums gera draugaujant!

Kristina Miliauskaitė (VII kl., 2011 m.)

 

• Džiazo skyriuj visada jauties kaip namie. Visada laukiamas, visada išklausomas. Tik ir norisi čia grįžti.

     Paulė Steponavičiūtė (VII kl., 2011 m.)

 

• Liepaičių džiazo skyriaus mokytojai yra nerealūs. Su jais galima ne tik rimtai dirbti, bet ir pajuokauti. Dėl jų nenoriu niekada baigti Liepaičių;)

     Gerda Kavaliauskaitė (VII kl., 2011 m.)

 

• Liepaitės – mano muzikos namai. Juose visada jauku, šilta, čia jaučiu džiaugsmą dainuodama tikrą, gerą džiazą. Džiazo skyriaus mokiniai – draugiški, visada puikios nuotaikos. Na, o mokytojai tiesiog nerealūs. Su jais visada linksma. Viską galima apibendrinti keliais žodžiais: džiazas ir muzika – tikras malonumas, kuris teikia daug džiaugsmo man ir visiems kitiems žmonėms.

                     Gabija Mušeikytė (VII kl., 2011 m.)

 

• Manau, „Liepaitėse“ nuo pat pradžios buvo kuriama jauki šeimos atmosfera, kurią jaučia visos liepaitės, tiek viena iš kitos, tiek iš pedagogų.

Elena (2006 m.)

 

• Bendras tikslas, siekis – muzika, gali sujungti tiek daug skirtingų asmenybių.

Gustė (2006 m.)

 

• Atėjus į „Liepaites“ jautiesi kaip namie ar svečiuose pas gerą draugą. Juk čia yra net jauki virtuvėlė, kur bet kada galima išsivirti arbatos.

Rūta Kaminskaitė (2009 m. laida)

 

• Liepaitės – tai ne muzikos mokykla, tai muzikos namai, kuriuos palikus gerą žinoti, jog visad gali sugrįžti atgal.

Paula Klanauskaitė (X kl., 2011 m.)

 

• Mes mokomės ne tik solfedžiuoti ar groti, mes mokomės muziką jausti ir joje gyventi.

„Liepaičių“ dešimtokė (2006 m.)

 

• Liepaitės – žodis, pilnas begalės jausmų, išgyvenimų ir potyrių. Tai gyvenimo būdas, sielos dalis, kuri prisiliečia prie dainuojančio žmogaus svajonių bei troškimų. niekada negalvojau, kad tai taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi. Meno kūrimas, dvasinis tobulėjimas padėjo ir tebepadeda man bręsti iš vidaus. Taip norisi, kad tai, ką gaunu iš Liepaičių, gautų ir daugelis kitų: rūpestį, meilę, atsidavimą, pagalbą ir paguodą. Liepaitės man – šiltas vėjas pavasario vakare, kartais skaudus, bet visada gaivinantis, lietus vasarvidį, rudens nudažytų lapų spalvos rugsėjo pabaigoje, rūpestingas mamos prisiglaudimas žvarbią žiemos naktį... ir po šių žodžių vis tiek jaučiu, kad iki galo nusakyti, kas man yra Liepaitės, nepavyko...

Dominyka Rizgelytė (XII kl., 2011 m.)

 

• Kiekvieną šlapią ir vėjuotą rudenį Liepaitės manyje pasėja po grūdą meilės muzikai, gyvenimui ir džiaugsmui.

Taip kalasi daigai.

           Štai taip ir gyvenu – dainuojančia širdim, su spindesiu akyse.

Gabrielė Snieganaitė (XII kl., 2011 m.)

• Liepaitės man – harmonijos alėja, skatinanti dalintis grožiu su aplinkiniu pasauliu.
  Dalia Miklaševičiūtė (XI kl., 2011 m.)
  
  
• Liepų šakos – darbas, žiedai – mūsų laimėjimai,

O nukritę lapai – tai, ką mes paliekame ateinančioms kartoms.

Tad būkime liepomis!

Vaiva Bankauskaitė (X kl., 2011 m.)

 

• Man „Liepaitės“ – tai didelė darni šeima, kurią suvienija bendras darbas siekiant gražaus tikslo, bendras jaudulys prieš atsakingą koncertą, bendras džiaugsmas po sėkmingo pasirodymo... Nepaprastas jausmas yra kasmet stovėti Nacionalinės filharmonijos scenoje, juo labiau dainuoti įvairių šalių publikai, matyti iš džiugesio spindinčias klausytojų akis, girdėti jų ilgus plojimus bei šiltas padėkas, suprasti, kad savo pastangomis galime sukurti jiems šventę. Ne tik koncertai, bet ir kiekviena repeticija teikė džiaugsmo ir buvo ypatinga tuo, kad jos metu mes, mokytojų žodžiais tariant, „kūrėme muziką“. „Liepaitės“ man yra daug daugiau nei muzikos mokykla. Čia gautos gerumo, nuoširdumo pamokos, čia savo darbui atsidavę mokytojai atvėrė duris į paslaptingą meno pasaulį, o svarbiausia – mokė dainuoti širdimi...

Buvusi „Liepaičių“ mokinė

 

DŽIAZAS

 

ARCHYVAS

Milda, (2008 m. m. laida)

Akmenimis grįsta gatvelė, iš abiejų pusių apsodinta liepomis, o ant jos nusileidus mėlyna naktis. Einu ja, po kojom girgžda sniegas, akys sausos, o širdis verkia. Nuostabi gatvelė – ypač pavasarį, kad sužydi vyšnios ir obelys šalia senų, didelių medinių namų. Štai ten, tolėliau, neįmanoma nepastebėti dviaukščio mūrinio namo. Ypač dabar, kai balkone, kaip ir kasmet tokiu metu, stovi trys papuoštos įvairiaspalvėmis lemputėmis eglutės. Toks jaukus, artimas vaizdas ir jausmas: tas žiemos kvapas, Kalėdų nuojauta ir laukimas kalėdinio koncerto.

Vėliau praveriu vartus, kuriuos varsčiau daugiau nei 11 metų. Įeinu į kiemą, kuriame žaisdavau su kitom liepaitėm, ir mėgdavome pasėdėti šiltesnėmis rudenio ar pavasario dienomis.

Įeinu į Liepaites. Kaip visada išgirstu muziką, pro šalį prabėga pora mergaičių, praeina keli mokytojai ir praslenka lėtapėdis – geraširdis budintysis senukas. Taip, Liepaičių su niekuo nesumaišyčiau. Atidžiai perskaitau visus skelbimus ir įeinu į virtuvę. Ten sėdi keletas merginų iš mano choro. Ne, choras jau ne mano, choras jau jų. Keista, kad nebėra tiek daug pažįstamų veidų kaip anksčiau.

- O, Milda, ką tu čia veiki?

- Atnešiau atiduoti suknelę…

Akys sausos, bet širdis verkia. Virtuvėje stovi virdulys, pora neišplautų puodelių, kuriuos šildė arbata. Pakabintas blizgutis, kuris atrodo visai ne į temą, o nuo lempos dar nuleistas kalėdinis žaisliukas žmogaus galvos lygmeny (taip, tai tikrai netrukdo vaikštant:). Ant sienos pakabintas paskutinis merginų – beveik mano – nors jau nebe – choro apdovanojimas – laikrodis-smuiko raktas. Jis puikiai čia tinka… Atgyja vaizdas, kaip plojom ir džiaugėmės, kai išgirdome frazę: “Ir šiuo prizu apdovanojamas Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės” merginų choras”.

Visos virtuvėje sėdėjusios merginos suėjo į klasę, o aš likau. Žinoma, Liepaitėse ilgai viena nepasėdėsi, tuoj ateis kokia nors pažįstama, bet tai yra puiku.

- Pasiilgau Liepaičių, - sako Rūta, kuri, kaip ir aš, dvyliktokė. - Jau dvi savaites čia nebuvau, norėjau ateiti. O… Tu jau nebelankai. Keista, kai sąrašo pradžioj mokytoja nepasako tavo pavardės…

O man taip pat keista, kad neinu keliu, kuriuo ėjau tiek metų, kad nevarstau durų ir vartelių, kuriuos varstydavau.

Atėjo mokytoja ir aš pasakiau, kad jau atnešiau suknelę. Viskas tuo ir pasakyta. Džiaugiuosi, kad nereikia tarti frazės: “Aš nebelankysiu”. Nes iš tiesų, liepaite būsiu visada. Visada.

Mokytoja apkabino, palinkėjo to, ko dabar labiausiai trokštu ir ko man labiausiai reikia. Visi Liepaičių mokytojai, kurie mokė ir mane, išleido mane tarsi savo vaiką į pasaulį. Ir nors dauguma mokytojų taip sako, žinau, kad jų žodžiai patys nuoširdžiausi, nes šiuose muzikos namuose yra tik tėvai ir mergaitės. Liepaitės.

Žinai, visada didžiuodavausi, kad esu liepaitė. Visada. Ir visada didžiuosiuosi. Nors nebuvau išskirtinė, bet užtat man Liepaitės buvo išskirtinės. Visada taip gera būdavo atsakyti į klausimą, kur aš dainuoju. Ir ne dėl skambių frazių kaip: geriausias Lietuvoje merginų choras, daugiausia tarptautinių apdovanojimų  pelnęs Lietuvos mergaičių choras ir pan. O dėl to, kad ten šilta. Dėl to, kad ten sušyla širdis, gimsta svajonės ir draugystė, kartais net kačiukai. Esu buvusi ne vienoj Vilniaus muzikos mokyklų. Ir supratau, kad mano kvailas užsispyrimas eiti į Liepaitės buvo pats pats protingiausias per visą mano užsispyrėlės gyvenimą.

O žinai, kodėl nuėjau būtent į Liepaites? Mano kaimynė lankė Liepaites, bet buvo 4 metais vyresnė. Kai ji buvo 4, dainavo jaunučių chore ir turėjo žydrą liepaičių suknelę. Man ta suknelė buvo beprotiškai graži, todėl užsispyrėliškai reikalavau, kad mane nuvestų būtent į Liepaites…

Ši kartą jausmas, išėjus iš Liepaičių, buvo kitoks nei visada.  Šį kartą neapsakomą lengvumą ir mėgavimąsi akimirka prislopino graudulys. Baigėsi vienas nuostabiausių mano gyvenimo etapų. Bet jis padovanojo tiek gėrio, tiek džiaugsmo, išminties, kad išliks gyvas atminty visą gyvenimą.