Europos Parlamente Kovo 11-oji paminėta su lietuviškomis dainomis

    Europos Parlamente Kovo 11-oji paminėta su lietuviškomis dainomis

   2013 03 06

   Šiemet Kovo 11-oji pirmiausia buvo paminėta Europos Parlamente. Minėjimas įvyko kovo 5 dienos vakarą. Šventę, inicijuotą europarlamentarės Laimos Andrikienės, didžiausioje EP rūmų salėje, pavadintoje Yehudi Menuhino vardu, pradėjo specialiai šiai dienai į Briuselį pakviestas „Liepaičių“ choras. Sveikinimo žodį gausiai susirinkusiems svečiams, tarp kurių buvo įvairių šalių politikai, diplomatai, Belgijos lietuvių bendruomenės atstovai, tarė Kovo 11-osios Akto signatarė L. Andrikienė. Europarlamentarė sakė: „Šios dainuojančios mergaitės, kur kas jaunesnės nei mūsų valstybės atkurtoji Nepriklausomybė, simbolizuoja tai, ką Lietuva pasiekė per du praėjusius dešimtmečius“.  

   Nuskambėjus „Tautinei giesmei“ minėjimo dalyvius pasveikino Europos Parlamento vicepirmininkas Alejo Vidal-Quadras (Ispanija). Mintimis apie šios dienos prasmę dalijosi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir buvęs Europos Parlamento pirmininkas, Lietuvos bičiulis prof. Hans'as-Gert'as Poettering'as (Vokietija).

   „Liepaičių“ choras Kovo 11-osios šventėje EP dainavo beveik išimtinai lietuvių liaudies ir lietuvių autorių dainas: „Bitele, bite, dobilio“, „Tėvynę“, „Rūta žalioji“, „Lietuva brangi“. Tarp jų puikiai nuskambėjo ir temperamentinga ispaniška „Habanera“. Šios dainos ir plojimai skambėjo tarp sienų, papuoštų taip pat specialiai šia proga į Europos Parlamentą atgabentais lietuvių dailininkės Ramunės Kmieliauskaitės kūriniais – akvarelėmis „Laiškai vasarai“.

  Į tą dieną tilpo labai daug. Šalto, snieguoto Vilniaus oro uoste išlydinčios mamos susirūpinusiomis akimis ganė „Liepaičių“ choro mergaites. Ne vienai jų tai buvo pirmas skrydis lėktuvu. Turėtų prisiminti visam gyvenimui, nes skrido ne bet kur – į Europos Parlamentą Briuselyje, į Kovo 11-osios minėjimą.

   Briuselis, pats beveik ištisą mėnesį nematęs saulės, jaunąsias lietuvaites pasitiko skaidria pavasarine šviesa ir šiluma. Ja kvėpavo ir senoji puikioji miesto aikštė. „Liepaitės“ stovėjo jos viduryje, kaip kokios laimingos pasakos herojės, o paskui – lyg niekur nieko nuėjo į vieną iš aikštės restoranėlių vakarieniauti. Čia jos pirmą kartą susitiko su jas į Briuselį pakvietusia Europos Parlamento nare Laima Andrikiene. Ne, vis dėlto ne pirmą kartą. Iš tiesų viskas prasidėjo anksčiau, beveik prieš metus, kai L. Andrikienė Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, per „Liepaičių“ muzikos mokyklos koncertą, kuris vyko kaip tik Europos dieną, atėjo jų visų pasveikinti ir po koncerto pažadėjo, kad pakvies vyriausiųjų mergaičių chorą į Europos Parlamentą. Štai ir išsipildė. Čia pat, per vakarienę, atsidėkodamos „Liepaitės“ užtraukė „Aš padainuosiu dainų dainelę“... Klausėsi ir iki ausų šypsojosi visas restoranas. Bet čia buvo tik įžanga.

   Briuselis, regis, nėrėsi iš kailio: kita diena išaušo dar šiltesnė. Keturios dešimtys mergaičių dabar jau lyg niekur nieko nužygiavo pro Europos Parlamento duris. Liftais, laiptais aukštyn-žemyn, į kairę, į dešinę. Galima sėstis – vis dėlto viena pamoka bus. Gediminas Vilkas, jau metus besidarbuojantis Europos Parlamente, pasakojo ir apie Parlamentą, ir apie Europos Komisiją, ir ES Tarybą, apie dvylika plenarinių sesijų, kasmet vykstančių Strasbūre. Kaip tik iš darbo grupės, kurioje buvo svarstomas kitos savaitės darbas Strasbūre, vėl pas „Liepaites“ atskubėjo L. Andrikienė. Papasakojusi mergaitėms apie savo veiklą, europarlamentarė išklausinėjo savo jaunųjų viešnių, ką jos ketinančios studijuoti. Teisę, astronomiją, mediciną, – vardijo mergaitės. Kad ir kokį kelią jos pasirinktų savo gyvenime, galbūt vienas jų kurią nors atves ir į antrąjį pagal dydį pasaulio parlamentą. Po pietų jų dar laukė interaktyvus EP lankytojų centras „Parlamentariumas“ su savo įspūdinga ekspozicija.      

   Šventinis vakaras vis labiau artėjo, po trumpos repeticijos mergaitės apsivilko koncertines sukneles ir staiga surimtėjusios tarsi ūgtelėjo. Į erdvią Yehudi Menuhino vardu pavadintą salę pradėjo rinktis svečiai, jų vis daugėjo ir daugėjo, kol salėje nebeliko laisvų vietų.    

   Buvo gera tą vakarą matyti drauge visus keturis mūsų Kovo 11-osios signatarus, keturis europarlamentarus – Laimą Andrikienę, Vytautą Landsbergį, Justą Paleckį, Algirdą Saudargą. Juos savo kalboje paminėjo ir Europos Parlamento vicepirmininkas ispanas A. Vidal-Quadras, ir buvęs EP pirmininkas H.G. Poetteringas, Kovo 11-ąją pavadinęs stebuklu. Kaip vienas to stebuklo pasekmių – „Liepaičių“ choras, čia, Briuselyje, dainuojantis savo puikųjį repertuarą, fotografuojamas ir filmuojamas neabejingų klausytojų, nors dalis jų negalėjo suprasti nė vieno lietuviškos dainos žodžio. Buvo gražu, kad pasidžiaugti Kovo 11-ąja atėjo įvairių tautybių žmonės dirbantys Europos Parlamente, laikantys lietuvius savo bičiuliais. Visi jie dėkojo L. Andrikienei už kvietimą į minėjimą. Pasibaigus jo programai, nuskambėjus „Lietuva brangi“, visi svečiai dar ilgai bendravo, apžiūrinėjo dailininkės Ramunės Kmieliauskaitės akvareles, kurios stebuklingai derėjo prie „Liepaičių“ dainų. Tą harmoniją pastebėjo ir pati dailininkė.

   Jau kitą dieną, belaukiant lėktuvo atgal į Vilnių, „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė pasakė, kad per tą vieną dieną, kovo 5-ąją, Europos Parlamentas, kaip institucija, atrodžiusi tokia tolima, priartėjo ir tapo sava: „Mes supratome, kad tautų identiteto išsaugojimas nėra vien tik deklaracija“. O „Liepaičių“ muzikos mokyklos direktorė Edita Jaraminienė padarė tokią išvadą: „Vaikai, o ir mes, suaugusieji, labiau suvokėme Europos Sąjungos mastelį, dabar jau kitaip reaguosime, kai girdėsime žinias iš Europos Parlamento“. Vytautė Petkevičiūtė, viena jaunųjų chorisčių, nuoširdžiai pasakė, kad didžiausią įspūdį jai padarė į Briuselį pakvietusių žmonių šiluma, todėl dainuojant labai norėjosi atsidėkoti tokiu pačiu atvirumu. 

  „Brussels Airlines“ lėktuvui leidžiantis Vilniuje stiuardesė keleiviams pasakė, kad kartu skrido ir geriausios Lietuvoje muzikos mokyklos choras. „Liepaitės“ netruko atsiliepti daina: „čia mano žemelė, Lietuva“... 

Valė Čeplevičiūtė